ištrauka
Jo minkštos šiltos suskeldėjusios lūpos bučiavo mano ranką. Ji gulėjo šalia jo veido, delnu į pagalvę. Nosis lėtai, ritmingai įkvėpdavo ir iškvėpdavo šiltą orą. Lėtai ir niekur neskubant jis kelis kart leido pajust tą viską stingdantį jausmą, kuomet Jo lūpos liečiasi prie manęs. Tuo pat metu, negalėjau nutraukt nuo jo akių. Aš tiesiog neturėjau tiek jėgų, kad nustočiau stebėti kaip jo vokai užsimerkia ir vėl pasikelia, atidengdami šiluma žibančias akis. Aš nežinojau, ką galima pasaulyje geriau nuveikt nei stebėti jį, nei klausytis jo kvėpavimo, nei užuosti medų. Ir nieko nenorėjau taip, kaip bučiuoti jo blakstienas. Tuos dangų remiančius linų stiebus. Įkišti laisvąją ranką į jo plaukus ir sustabdyti laiką.
Ar daug aš norėjau?
Aš tik noriu, kad tai būtų realybė.
Begemotas skruzdėj – kai pas tave tiek visko daug, bet jauties tokia maža…
Hipopotamas skruzdėj – visiškai tas pats, tik kad hipo – nors kiek kitaip, nes ne dėl to, kad nėr ką pasakyt šia tema, o todėl, kad visiškai taip pat…
hipo yra didesnis.
tada buvau hipo.
arb išvis. dramblys.