Lipau iš trečio aukšto, gal antram buvau, jau tikrai nebežinau.
Jis sustojo pašauktas kažko, atsisuko ir pamatęs mane nusuko žvilgsnį į tas mažas sienų lenteles.
Tačiau man to užteko, man akimirkos užteko to, kad pamatyčiau vėl kartu. mus kartu.
Užteko man akimirkos, akimirkos tylos, kad apkabinčiau mintyse, gal tik mintyse, gal ir netikrai, bet kojas sulenkei tikrai.
Pats gražiausias iš visų, aš tai matau, aš tai jaučiu, aš jau krentu..