Dar niekada nemačiau tokio tikro dangaus
Nedrįsau svajot, kad galiu būt taip arti jo
Gulim po saulės spinduliais, jauti, kutena veidus labai
Delnu braukiu per rytą ką tik išvydusius žolės stiebelius
Pienės kutena man delnus, geltonos dulkės nusėda jose
Kitoje rankoje Tavo šviesa, kitoje rankoje Tavo ranka
Nosį kutena vėjo blaškomi ryto kvapai
Bundanti obelis, saulėje besirąžanti vyšnia
Užuodžiu gaivą, išryškintą skaistumą
Ryto skaistumą, nesuteptą žmogaus švelnumą
Jaučiu ramumą, ji skleidžiasi manyje
Pasiskirsto tolygiai nuo skrandžio į visas puses
Pasiekia ne tik širdį.. bet ir pirštų galiukus.
Jais jaučiu Tave.
Aš girdžiu, kaip svirpia žiogas, už štai ano kurmio išrausto kupsto
Kaip vėjo kutenama saulutė juokiasi ką tik pražydusi
Aiškiai girdžiu Tave.
Tavo kvėpavimą, tokį lėtą ir ramų
Girdžiu, kaip kalno papėdėj teka upelis
Kaip srovės žaidžia gaudynių tarpusavy
Aš matau, girdžiu ir jaučiu, tai kas tikra ir švelnu
Dabar žinau.. aš Gyvenu.
upelis kalno papėdėj, vyšnia, obelis, pieva, pienės, kurmio išraustas kupstas, žiogai…juk… juk čia pas mane po langais… viskas atitinka…
žinau. žinojau, kad kažkas artimo, bet taip ir nesupratau kas.. dab žinau >.< tą naktį mačiau. mačiau viską. ir taip viskas sava osam buvo