Jis vaikščiojo vienas. Kiti jam nekėlė jokio susižavėjimo ar noro bendrauti.
Nenorėjo jis net kalbėti, nes tylėti jo nuomone buvo daug prasmingiau, kaip ir visus ignoruoti bei būti užrietus nosį. Ilgus metus jis tai darė preciziškai kruopščiai ir be menkiausio nusižengimo.
Kaip visada jis klapsėjo ir šokčiojo tai prie vieno trupinėlio tai prie kito per visą šaligatvį iki pat gatvės kampo. Jam tai buvo eilinis rytas, kuomet jis ieškojosi maisto ir tarps nuo tarpo apatiškai apžvelgdavo praeivius. Susikaupęs vien savo maisto paieškomis, jis nepastebėjo iš už kampo styrančios juodos lyg anglis katino galvos. Katino akys žibėte žibėjo, nuo šio apvalaino paukštuko, katinas jau jautė jo skonį burnoje. O paukštukas, nesukdamas sau galvos vis rankiojo trupinius ir godžiai juos lesė.
Katinas jau nervingai vizgino uodegą, priekinėmis letenomis vis mindžiukiavo vietoje, galinės taip pat nenustygo vietoje. Dar kelios sekundės ir jis jau puls. Paskutiniai patrypavimai ir apsilaižęs nasrus jis jau šoko ant paukštelio…
Tik nespėjo. Mergytė vardu Morta pačiupo jį pirma ir pradėjo visaip kaip niurkyti prisispaudusi prie krūtinės.
Žvirblis net nepastebėjo, jog jo gyvybei buvo kilusi didžiulė grėsmė, ir jis toliau ieškodamas trupinių vis pažvelgdavo į vieną pusę ar į kitą. Tačiau. Šitaip apatiškai viską stebėdamas, jis nieko nepamatydavo. Jau nekalbam apie saulėtekius ar saulėlydžius, apie gatvėje vykstančias išdaigas ir nuotykius. Jis nieko nematė.
Mes ir patys, dažnai nematom, nei mūsų tykančių pavojų, nors jie visai šalia, nei gražiausių žemės vaizdų, nei silpnesnio už save… mes nieko nebematom.