būk čia
kažkada sakei, kad visada esi šalia.
aš apsidairiau. ištikrųjų.
__________
o buvo taip…
skaičiau knygą. kojos ant radijatoriaus. tik ką buvo atnešta arbatą. (nes kava nesveika ir blablabla, ir šeip, Tau nepatiktų). saulė kaip ir visą dieną švelniai džiugino šviesdama pro langą.. natūrali šviesa. gėrio valandos būna skaitant. ir kaip kvepėjo oras! nesuprasi kuo, mišinukas. pieva, spanguolės, vyšnios, mėtos, čiobreliai, melisa, nežinau! bet nesveikai skaniai.. pati jaučiu kaip nuo galvoji kuo čia kvepia, nebepamenu ką katik perskaičiau.. padėjau knygą. pasiėmiau puodelį ir atsistojau prie lango. saulė tvykstelėjo tiesiai į akis, prisimerkiau, kaip laiminga žvaižgždė. pasislinkau į šoną ir pasirėmus ant rankų pastumiau arbatą sau po nosim. pirštais apglėbiau sau skruostus. ne. ne tokie, ne šitų pirštų man reik, kad glostytų veidą.
atsitiesiau ir apkabinau puodelį. kaip šilt.
Matau vakarėjantį dangų. jis raudonuoja. raudonas dangus. Tavo dangus.
Šaiba guli šalia ant palangės, kaip jis murkia..
ar tik man laikas eina šitaip lėtai..?
bet ač dievui jis slenka.. bent kažkiek, bent po truputį..
________
pagaliau makaronai!!
Lazaniiiijai miau!
o jau kaip nesveikai skanu! <3
„duok laisvę žmogui.
rytoi jis jos jau nebevertins.“ Tai ir su pirštai tas pats… Duok gražiausius pirštukus pasaulį ir netiks jau kitą dieną :DD
Dabar rimtai.
Jaučiu čia mus, jaučiu ir kad sraigės lėtai šliaužia… Bet jos šliaužia! ir kutena ir būtinai vieną dieną atšliauš…
jau pirmą dieną verkiau, kad tokius gavau :DD
sraigės… miau. atšliauš. su fejerverkais!
Verkei, nes negalėjai savo akių pamatyt…. Rankos čia niekuo dėtos buvo 😀
O taip, su famfarom!