po truputį matau naują dieną.
dangus šviesėja, tamsa mažėja.
pasimato šokančios medžių šakos.
ir muzika ausyse suskambo kitaip.
buvau beveik pamiršus ką reiškia sulaukt ryto.
buvau pamiršus kaip tai nuostabu sėdint pas sesę ant stalo.
aš tiek visko pamiršau..
man gėda. aš pasitaisysiu.
o jei ne? o jei neturėsiu tiek jėgų ir valios?
gal ir liksiu toks menkas niekutis, kuris svarbus tik pats sau…?
šitiek kyla klausimų, viens po kito man jie vis sunkesni atrodo.
kas minutę atrodo, kad jei iškils dar vienas, aš tikrai nebepakelsiu.
kaip atsakyt į visus “kodėl“? kaip susitaikyt su pačia savim?
kaip po galais mylėt artimus?
ištrauka iš C.K. atsiminimų.