Pro virtuvinio lango žaliuzes skverbės sodri geltona lyg orandžinė šviesa. Rytinės saulės šviesa. Po truputį ji pripildys visą virtuvę ir ji paskęs dienoje..
Sunkiais žingsniais kažkas eina link virtuvės, pasigirsta žiovulys ir vis garsiau aidi šlepečių šliurpsėjimas. Po kelių sekundžių tarpduryję pasirodo gal metro septynesdešimties mergina, su ilga maike kuri jai atstoja naktinius, mat skvernai nutyse beveik iki pat kelių. kojos liaunos ir dailios. rankos nugulėtos ir šiek tiek paraudę. Raudoni jos plaukais saulės šviesoje atrodė lyg prisirpusi vyšnia tarp blankių šakelių.
Ji niekur neskubėdama nušlepsėjo prie arbatinuko, lėtai jį paėmusi žengė kelis žingsnius link kriauklės ir ten įsipylė vandens. Užkaitusi jį, atsisėdo prie lango ant senos medinės taburetės girgdžančia koja, godžiai nusižiovavo ir pakėlusi rankas, atitraukė žaliuzes. Saulės burbulas įvirto į patalpą, Ji nusišypsojo.
Vis dar neskubėdama, pasikrapštydami akis, persibraukdama ranka plaukus, sukiojosi po virtuvę ieškodama švaraus puodelio, kažkur vakar numesto šaukštelio ir arbatžolių. Niekur nerado savo mėgstamiausių, taigi teko pasitenkinti arbata iš pakelio.
Užsiplikiusi arbatą, puodelį padėjo ant stalo prie taburetės ant kurios prieš tai sėdėjo, tai buvo jos vieta, jau eilę metų ji čia sėdi pusryčiaudama ir vakarieniaudama. Atsistojusi ant pirštų galų nuo spintelės viršaus nusikabarojo dribsnius, įsipylė juos į paskutinį likusį dubenėlį, užsipylė pienu ir sėdo valgyti..
Supypsėjo sieninis laikrodis, jis pypsi kas pusvalandį. Mergina pakėlė galvą, rodė pusę dešimtos ryto. Mintyse jai toptelėjo : „Agnietė tikriausiai jau žygiuoja „Akacijų alėja“..“ tai jai sukėlė malonią šypseną, „tikiuos jai viskas pasiseks…“